"Grand narrative" about partisan commanders: between the resistance movement, memory and knowledge

Straipsnio tikslas yra analizuoti įvairaus žanrinio pobūdžio knygas apie Lietuvos partizanų vadus (Joną Žemaitį, Juozą Vitkų-Kazimieraitį, Vaclovą Voverį-Žaibą, Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Lukšą etc.) kaip „didįjį pasakojimą“. Kaip konstruojamas šis pasakojimas? Kokia vieta tenka asmeniui, o kokia rezistenciniam judėjimui apskritai? Kokį žinojimą atskleistų šie tekstai? Keliama hipotezė, kad „didysis pasakojimas“ apie partizanų vadus yra ir rezistencinė literatūra, ir atminties kultūra, atskleidžianti naratyvinį žinojimą. Teorinė tyrimo problema – kaip tirti rezistencijos ir atminties reprezentacijas kaip (ne)naratyvinio žinojimo diskursą, kaip apibrėžti „vizualinį žinojimą“? Tyrimo metodologija konstruojama iš Jeano-Francois Lyotardo „didžiojo pasakojimo“, „rezistencinės literatūros" (Barbara Harlow) ir funkcinės bei kaupiamosios atminties (Aleida Assmann) koncepcijų. Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ (2007), Vytauto Vitkaus „Pulkininkas Kazimieraitis: Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo Vitkaus gyvenimas, veikla, šeimos likimas“ (2001), Stanislovo Abromavičiaus „Žalio Velnio takais“ (1995) rodo „didįjį pasakojimą“ ir naratyvinį žinojimą. Pirmasis yra konstruojamas naudojant biografijos ir karo diskursus, istorinius dokumentus, bendražygį prisiminimus. Šiuose tekstuose raštas yra istorijos įrodymas. Fotografijų albumas „Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas I Partisan Commander General Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (2007), Onos Voverienės „Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ atskleidžia „didįjį pasakojimą“ bei rodo ir naratyvinį, ir vizualinį žinojimą. Idealistinis partizanų vadų vaizdinys perteikiamas fotografijomis, pabrėžiant bendras partizanų ir tautos vertybes ir patyrimus. Fotografijų rinkinys „Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias“ (2011) yra vizualus „didysis pasakojimas“ apie garsų partizanų vadą – Juozą Lukšą. Nuotraukos atskleidžia tris herojaus gyvenimo ir kovų etapus, parodo kaupiamąją atmintį, nes institucija akcentuoja praeitį, ekspertinį žinojimą ir istorinės tiesos siekiamybę. Fotografijos neturi „punctum“ (Rolando Barthes'o terminas), nes jos atlieka tik reprezentacijos funkciją. Pasakojimai rodo, kad dominuoja idealistinis metafizinis pasakojimas, nors atminties medijų fotografijų aktualizavimas rodo lėtą naratyvinės funkcijos atmetimą. O tai leidžia kalbėti ir apie postmodernų žinojimą, kuriam būdinga deligitimacija ir interdiscipliniškumas.The aim of the paper is to analyse various books about Lithuanian partisan commanders (J. Žemaitis, J.Vitkus-Kazimieraitis, V.Voveris-Žaibas, A.Ramanauskas-Vanagas, J.Lukša, etc.) as 'the grand narrative'. How is this narrative constructed? What is the relation between a person and the resistance movement? What knowledge do these texts reveal? The author makes an attempt to find answer to these questions. The research hypothesis: The 'grand narrative' about partisan commanders in resistance literature, cultural memory and narrative knowledge. The theoretical problem of the research is how to explore representation of the resistance movement as a discourse of (non)narrative knowledge and define 'visual knowledge'. The methodology of the study is based on Jean-Francois Lyotard's conception of 'the grand narrative', Barbara Harlow's notion of 'resistance literature' and Aleida Assmann's conception of memory. "Žuvusiųjų prezidentas" (2007) (President of Martyrs) by Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, "Pulkininkas Kazimieraitis: Pietų Lietuvos partizanų srities vado Juozo Vitkaus gyvenimas, veikla, šeimos likimas" (2001) (Colonel Kazimieraitis: Life, Activity, Family Story of Juozas Vitkus, Partisan Commander in Southern Lithuania) by Vytautas Vitkus, "Žalio velnio takais" (1995) (Following the Path of the Green Devil) by Stanislovas Abromavičius offer 'the grand narrative' and narrative knowledge. The former is constructed through biographical and military discourses, historical documents, reminiscences of fellowmen and comrades in-arms. The mentioned texts are a historical evidence. Photo albums "Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas" (Partisan Commander General Adolfas Ramanauskas-Vanagas) (2007) (compiled by Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, commander's daughter), "Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas" (Vaclovas Voveris-Žaibas, Hero of Lithuanian Fights for Freedom) by Ona Vovierienė offer 'the grand narrative' and both narrative knowledge and visual knowledge. Ideal images of commanders are mostly offered in photos, emphasizing values and experiences common for partisans and the nation. Photo album "Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias" (2011) (Partisan Juozas Lukša. A Path of Life and Fights) offers a visual 'grand narrative' about the well-know Lithuanian partisan commander, three periods of his life and fights and 'stored memory' are offered in these photos and, since they focus on the past, offer expert knowledge and historical truth. The photos have no "punctum" (Roland Barthes's term) since their function is only representative. Lithuanians still rely on a metaphysical narrative. Photography, the media of memory, is slowly moving away from a narrative function. That allows us to speak about post-modern knowledge, characteristic features of which are delegitimisation and inter-disciplinarity